tobulėti, nereiškia pamažu tapti tobulu.

viliojantis ruduo

namai, stogais rudais
skrenda dūmai iš kaminų
medžių galybės stūgso po langais,
šviečia rudeninėm spalvom
tik norisi
greičiau baigti mėtų arbatą su medumi
išlįsti iš vilnonio guolio
ir nužengti auksiniu kilimu
iki pat sidabrinio cemento

lašeliai linguoja į taktą

muzika skamba
o lietaus lašeliai linguoja į taktą
rūstus dangus negąsdina
tik
paskatina užsisvajoti
apie natas bėgančias upeliais
ir jų intakais ir jų intakų intakais
_ _ _
kiekvienas po savo stogu klauso
nenori pasitraukti iš šios sferos
atmosferos

galimybės

tipena baltu žiedlapiu
link rausvesnio paviršiaus -
lieptelio galo
kur pasaulio galimybės
leis bėgti ryškesnio gyvenimo
----
ten:
kaktusai bados spygliais
būtybės būti laisvu neleidžia

Jo iliuzija

Bėgsiu į jūrą
Galo nematysiu
Vis arčiau pasaulio krašto
Jaučiu jis arti
Ranka pasiekiamas.
Linijos blyškios dangaus
Dievas nužengs
Pėdom šviesiom
Apsiaustu žydru.
Jo iliuzija ateina
Žemė ir dangus susijungė

Žali žiedai

Nemiga kankina galvojau
Lauki kažko
Bet ne.
Išmokai atsimerkęs miegoti
Atspėjau
Norėčiau ir aš taip
Bet neleidžia instinktas -
Paslėpti žalius žiedus po oda.

Švelnu kaip vandeny.

Užkliuvau.
Už smilgų.
Švelnių lyg vanduo.
Tyliai banguoja
Tik garsiai prašosi,
Paliečiamos.
Neprieiti prie jų -
Nuodemė,
Klausytis jų -
Per gera.